Vaizdas: Toyomidori apynių laukas popietės šviesoje

Paveikslėlyje pavaizduotas nuostabus Toyomidori apynių lauko plotas, skendintis švelnioje, malonioje popietės saulės šviesoje. Tvarkingai išsidėstę, aukštai išdėstyti apynių bokštai kyla tarsi žali bokštai ramiame giedro žydro dangaus ir tolimų, švelniai besidriekiančių kalvų fone. Šviesa šilta ir auksinė, sklindanti per visą vaizdą subtiliu spindesiu, kuris, regis, pažadina kiekvieną kraštovaizdžio detalę. Kiekvienas bokštas kupinas gyvybės – vešlios lapijos ir sunkių subrendusių apynių spurgų kekių, kurios tarsi pakabukai kabo nuo savo lieknų vijoklių. Oras aplink juos, regis, silpnai mirga, pripildytas susimaišiusių dervos, žalumos ir vos juntamo saulės sušildytos žemės saldumo kvapų.

Priekiniame plane spurgai perteikiami itin aiškiai. Jie putlūs ir glaudžiai sluoksniuoti, kiekvienas sudarytas iš subtilių, popierinių pažiedlapių, kurios sudaro tvarkingas persidengiančias spirales, suteikdamos jiems beveik skulptūrišką išvaizdą. Jų paviršiai švyti saulės šviesoje, išryškindami švelnius gelsvai žalius pažiedlapių atspalvius ir atskleisdami subtilius viduje esančių geltonų lupulino liaukų užuominas. Šios liaukos, mažytės, bet stiprios, yra apynių charakterio šerdis – aromatinių aliejų ir kartų dervų saugyklos, žadančios ateities alų. Vien jų buvimas, regis, pripildo orą žemišku, gėlių ir šiek tiek citrusinių vaisių aromatu, būdingu „Toyomidori“ apyniams. Juos supantys lapai dideli, platūs ir giliai gysloti, jų sodrius smaragdo spalvos atspalvius papildo auksiniai atspalviai palei dantytus kraštus. Vėjui judinant spurgas, lapai lengvai plazdena, o spurgai lėtai, svyruodami siūbuoja, į šiltą popietės orą skleisdami nematomas kvapo bangas.

Žvilgsniui žvelgiant toliau atgal, vaizdas virsta ilgais, simetriškais žaliais koridoriais. Apynių eilės driekiasi idealiai išsidėsčiusios, jų vertikalios linijos susikerta link migloto nykstančio taško horizonte. Tarp jų derlinga žemė vos matoma šešėliais, primenanti apie tylų žemės darbą palaikant šį gausumą. Vidurio žemė tankiai apaugusi, tačiau ne chaotiška – lauke vyrauja tvarkingas ritmas, gamtos gausumo pagrindas – žmogaus rūpestis ir žemdirbystės tikslumas. Už paskutinės arklidžių eilės kraštovaizdis suminkštėja ir atsiveria, susiliedamas su banguojančiomis kalvomis, apgaubtomis švelniais melsvai žaliais atspalviais, kurių kontūrus sušvelnina atmosferos migla. Virš jų dangus – nenutrūkstamas žydros spalvos šlaitas, kurio skaidrumas sustiprina erdvės ir ramybės pojūtį, užpildantį visą vaizdą.

Šioje kompozicijoje tvyro gili ramybė, tylus, bet galingas gyvenimo įkarščio šventimas. Ryškių detalių priekiniame plane ir suminkštinto atstumo fone balansas sukuria įtraukiančią gelmę, traukiančią žiūrovą į vidų, o paskui vėl į išorę. Šviesa švyti tarsi medus ant kiekvieno paviršiaus, šešėliai guli minkšti ir pailgi, o visa scena spinduliuoja kantrybės ir tęstinumo jausmą – ciklą, įsišaknijusį lėtoje metų laikų kaitoje. Tai ne tik pasėlių laukas, bet ir gyvas gobelenas, kiekvienas įpintas į platesnį kraštovaizdžio audinį. Toyomidori apyniai čia yra ir žemės ūkio lobiai, ir gamtos stebuklai, įkūnijantys šimtmečius trukusį auginimą ir alaus darymo meną, o jų gausa byloja apie rūpestį, tradicijas ir darnų žmogaus rankų bei pačios žemės bendradarbiavimą.

Vaizdas susijęs su: Apyniai alaus darykloje: Toyomidori