Vaizdas: Kolosalus dangaus vabzdžių titanas su raguota kaukole didžiulėje oloje

Paveikslėlyje pateikiamas platus, kinematografiškas neįtikėtinai didžiulės požeminės olos vaizdas, tokios milžiniškos, kad jos lubos leidžiasi į tamsą tarsi kito pasaulio naktinis dangus. Aukštos uolų sienos driekiasi į šešėlių apgaubtą horizontą, jų šiurkščius paviršius blankiai apšviečia šaltas mėlynas švytėjimas, persmelkiantis olą. Šios monumentalios erdvės centre tyvuliuoja ramus požeminis ežeras, kurio paviršius tamsus ir veidrodinis, atspindintis subtilius šviesos blyksnius, kuriuos meta virš jo kybanti kolosalė būtybė.

Netoli ežero krašto stovi vienišas karys – mažas, beveik nereikšmingas, palyginti su priešais jį atsiveriančia kosmine didybe. Jo siluetas ryškus prislopintų vandens atspindžių fone, dvigubi katanos stiliaus ašmenys nuleisti, bet pasiruošę. Apsijuosęs tamsiais šarvais, jis atrodo tvirtas ir ryžtingas, tačiau menkas prieš senovės, dangiškąją būtybę, pakibusią urvo ore.

Kompozicijos centre dominuoja kolosalus bosas, kurio kūnas horizontaliai ištemptas taip, kad pabrėžia ir grobuonišką grakštumą, ir nežemišką mastą. Jo forma derina vabzdžio anatomiją su kosminiu permatomumu. Keturi didžiuliai sparnai išsikiša į išorę tarsi gležni, bet galingi laumžirgio ar kandžio ataugos, kiekviena membrana išmarginta auksiniais žvaigždžių šviesos taškeliais, mirgančiais tarsi tolimos galaktikos. Šie sparnai, besidriekiantys dešimtis metrų, net ir būdami nejudėdami sukuria tylaus, sklandančio judėjimo įspūdį.

Šios didžiulės būtybės priekyje stūkso nerimą kelianti galva: žmogaus kaukolė, vainikuota dviejų ilgų, lenktų ragų. Kaukolė blyški ir šviesi, silpnai švytinti auksiniu atspalviu, kuris kontrastuoja su šalta urvo spalva. Tuščiavidurės akiduobės žvelgia į priekį su šiurpia, nekintančia išraiška – nei pykčio, nei piktumo, o kažko senovinio ir kosminio tolimo neutralumo. Ragai kyla į viršų tarsi dangaus pusmėnuliai, apnuoginti šešėliais ir subtiliai švytintys galiukais.

Titano liemuo ir galūnės ilgos, lieknos ir permatomos, savo forma primena milžiniško vabzdžio, supinto iš žvaigždžių dulkių, kūną. Jo kūne žvaigždės ir ūkus primenantys spiečiai lėtai dreifuoja, tarsi būtybės kūne būtų gyvas naktinio dangaus lopinėlis. Dangaus materijos gniužulėliai braižo silpnus raštus palei galūnes, kiekvienas judesys palikdamas mirgančių dalelių pėdsakus.

Iš nugaros jo kūno styro ilga, gyvatės formos vabzdžio uodega – tamsus, elegantiškas ataugėlis, sklandžiai vingiuojantis oru. Tačiau ryškiausias uodegos bruožas yra dangaus objektas jos gale: į miniatiūrinę planetą panašus rutulys, apsuptas šviečiančių žiedų, panašių į mažytį Saturną. Žiedai lėtai sukasi, mesdami silpnus atspindėtos šviesos lankus ant urvo sienų ir vandens paviršiaus. Uodega juda ritmiškais, hipnotizuojančiais judesiais, suteikdama padarui kosminės valdžios aurą.

Horizontali būtybės orientacija kartu su milžinišku urvo gyliu sukuria galingą mastelio pojūtį. Karys atrodo kaip vienas nepaklusnumo blyksnis prieš būtybę, kuri labiau primena gyvą žvaigždyną, o ne pabaisą. Viskas vaizde – mirgantys sparnai, tylus kaukolės švytėjimas, žieduota planetos uodega, neįmanomas urvo dydis – perteikia pagarbią baimę, nereikšmingumą ir kosminį neišvengiamumą. Tai mirtingojo susitikimas su kažkuo nesenstančiu ir nesuvokiamai dideliu.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Astel, Stars of Darkness (Yelough Axis Tunnel) Boss Fight