Vaizdas: Aptemęs susiduria su pūvančiu medžiu-Avataru

Šis paveikslas vaizduoja įsimintiną ir atmosferišką vienišo Apgailėtino kario ir masyvaus, į medį panašaus padaro akistatą, perteiktą tamsiu, tapybišku stiliumi, pabrėžiančiu irimą, rūką ir slegiantį ramumą. Veiksmas vyksta nevaisingoje dykynėje, nuskendusioje liguistais raudonai rudais atspalviais, kur žemė suskilinėjusi ir sausa, o skeletinių, negyvų medžių siluetai driekiasi link blankaus, dulkėmis uždususio dangaus. Pats oras atrodo sunkus nuo puvinio, rūko ir nerimą keliančio senovės sugedimo jausmo.

Aptemęs stovi kairėje kompozicijos pusėje, žiūrint iš nugaros ir šiek tiek į šoną. Jis dėvi sudriskusius tamsius šarvus ir nutrintą, gobtuvu suteptą apsiaustą, kuris netolygiai krinta per nugarą ir susilieja su peizažo šešėliais. Pritemdytas apšvietimas paslepia daugumą detalių, tačiau susidėvėjusios odos, sendinto metalo ir purvu aplipusio audinio tekstūros lieka subtiliai matomos. Jo stovėsena rami, bet ryžtinga – keliai šiek tiek sulenkti, pečiai įtempti, kardas žemai apsaugotas, kai jis susiduria su priešais save stūksančia bjaurastimi. Ašmenys atspindi tik silpną šviesos šnabždesį, sustiprindami niūrią, prislopintą paletę.

Dešinėje paveikslo pusėje dominuojantis padaras yra šiurpus, hibridinis monstras: nei visiškai medis, nei žvėris, o gyvybė – gumbuotos žievės, pūvančios medienos ir susisukusių šakų masė, susiliejanti į organiškos formos parodiją. Jo laikysena susikūprinusi ir grėsminga, su neaiškiai humanoidine viršutine kūno dalimi, kurią laiko storas, smailėjantis pagrindas, grimztantis į suskilinėjusią dirvą tarsi kokio nors seno, ligoto medžio šaknų sistema. Liemuo ir galūnės atrodo sudaryti iš susivėlusių šaknų ir susiraukšlėjusios žievės, sudarančios nelygias formas, primenančias rankas, pasibaigiančias ilgais, į nagus panašiais suskaldytos medienos tęsiniais.

Turbūt labiausiai nerimą keliantis padaro bruožas yra irimo išraižyta galva, įgavusi neaiškią kaukolės formą. Ji pailga ir asimetriška, su negyvos medienos dantytais iškilimais, dygstančiais tarsi chaotiška nulaužtų šakų karūna. Nuo žandikaulio linijos kabo pluoštinio puvinio juostelės, sudarydamos pusiau susiformavusios burnos, kuri žiovauja atverdama tylų, plėšrų urzgimą, įspūdį. Iš kūno gelmių dega švytinčių raudonų pūlinukų sankaupos, įsispraudusios tarp žievės ir šaknų primenančių audinių, tarsi pati infekcija būtų įsišaknijusi ir išplitusi. Šie ugningi šviesos taškai perveria prislopintą rūką, sukurdami ryškų kontrastą, kuris atkreipia žiūrovo dėmesį į padaro sugedimo šerdį.

Fone slegiantį nuotaiką sustiprina migloti nevaisingų medžių siluetai ir dulkių bei miglos apgaubtas horizontas. Dangus žemai kabo, tonais susiliejantis su sugriauta žeme, sukurdamas įspūdį, kad patį pasaulį uždusino puvinys.

Apskritai vaizdas perteikia tylos akimirką prieš smurtą – iškilmingą akistatą tarp vienišo kario ir didingo irimo įsikūnijimo. Prislopinta paletė, sunkus rūkas ir sudėtinga puvinio bei medienos tekstūra sukuria galingą vizualinį pasakojimą apie neviltį, atsparumą ir korupciją, giliai įsišaknijusią mirštančioje žemėje.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Putrid Avatar (Dragonbarrow) Boss Fight