Vaizdas: Apgaubtas stovi vienas prieš dvi pagrobėjas mergeles

Šis patobulintas vaizdas atitraukia kamerą toliau ir šiek tiek virš konfrontacijos, suteikdamas platesnį mastelio, aplinkos ir gresiančio smurto pojūtį. Apgaubtieji – maži, palyginti su priešais juos stūksančiomis grėsmėmis – stovi kadro apačioje, centre, dabar žiūrint iš dalies iš viršaus. Jų buvimas atrodo trapus, tačiau ryžtingas, tai vieniša figūra, apsigaubusi apdriskusiais ir šešėlių apgaubtais Juodojo Peilio šarvais. Gobtuvas uždengia daugumą veido detalių, tačiau stovėsenos forma perteikia ryžtą: sulenkti keliai, liemuo pasviręs į priekį, durklo ranka nuleista, bet pasiruošusi, tarsi statiška akimirka, sustabdyta prieš pat kovos protrūkį. Vaiduokliškai mėlynas durklo švytėjimas apšviečia šarvų kraštus, atidengdamas mūšio randus, suodžių tekstūrą ir karščio bei karo sudraskytą audinį.

Pagrobėjos Mergelės – dvi iškilios geležinės mergelės ant ratų – dominuoja viršutiniame centriniame kompozicijos lauke. Iš šios aukštesnės perspektyvos jos atrodo dar įspūdingesnės. Jų formos masyvios, bet dabar aiškesnės, nes pagerėjęs apšvietimas išryškina tamsias kniedėmis pritvirtintas dangas ant jų sijono-varpo formos kūnų. Nors vis dar gaubiamos pragariškų šešėlių, jos žiba ugnies atspindžiais: išsilydžiusios oranžinės spalvos juostos per plieną tarsi kalvės prisiminimas. Jų veidai, išraižyti į blyškias moteriškas kaukes, kontrastuoja pusiau apšviestame kontraste – elegantiški, tačiau visiškai be žmogiškumo. Jų pajuodę šalmai smailėja į viršų tarsi vienuolyno relikvijos, suteikdami joms ritualinių sargybinių, budelių ar tyliųjų užmirštos krosnies-šventyklos vienuolių išvaizdą.

Nuo jų pečių kyšo ilgos ir sunkios grandinės, vingiuodamos lyg gyvatės. Šviesa dabar apšviečia kiekvieną geležinę grandį, suteikdama joms svorio ir grėsmės, o ne visiško silueto. Jų kirvių ašmenys, išlenkti tarsi skerdykloms nukalti pusmėnuliai, žiba blankiais gintaro ugnies atspindžiais. Jie ilsisi aukštyje, pasiruošę smogti – ir iš šios atitrauktos perspektyvos lankas, kurį jie galėtų smūgiuoti, staiga tampa aiškus, milžiniškas, beveik kinematografiškas. Arčiau esanti Mergelė pasilenkia į priekį, grandinės šiek tiek pakelta, o antroji lieka už nugaros, ratai įtempti ir nejuda, sukurdama koordinuoto dviejų prieš vieną žygio įspūdį.

Ryškiau išryškėja pati griuvėsių menė. Liepsnos nebepaverčia scenos beveik tamsa; jos apšviečia akmenines grindis, sutrūkinėjusias ir išmargintas tarsi krosnyje kepta šachmatų lenta. Centrinis šviesos šaltinis dabar yra už Mergelių rūmų slypintis pragaras – už jų stūkso kolonos, kylančios į skliautines arkas, iš dalies uždusintas dūmais. Laužo šviesa sklinda į šias kolonas, atidengdama apdegusią architektūrą, užuot ją visiškai užgožusi šešėlyje. Fone esantys laipteliai veda aukštyn į miglą, tarsi važiuotų giliau į dvarą arba giliau į griuvėsius. Virš galvų lyg dreifuojantys pelenų jonvabaliai sklando žarijos, žymėdamos vertikalią erdvę ir suteikdamos atmosferai kvėpuojančią kokybę.

Šiuo nauju kampu visa scena atrodo didesnė ir labiau įkrauta pasakojimu. Aptemę stovi ne tik priešais du priešus, bet ir liepsnos bei metalo katedroje – mūšio lauke, kur pats oras žėri nuo karščio ir konfrontacijos. Padidėjęs aiškumas atskleidžia pavojų visu masteliu, o ne siluetu: priešo masė, ginklų lankai, apačioje esanti vietovė, alinantis karštis. Nepaisant didžiulio disbalanso, Aptemę laikosi savo pozicijų, durklas įžiebtas tarsi nepaklusnumas pragarui. Vaizdas perteikia ne tik mūšį, bet ir mito akimirką – tylą prieš susidūrimą, kvėpavimą prieš plienui ir grandinei perplėšiant ugnies nušviestą orą.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Abductor Virgins (Volcano Manor) Boss Fight