Vaizdas: Juodojo peilio karys prieš Astelį beždžionėje bedugnėje

Paveikslėlyje vaizduojama anime stiliaus akistata tarp vienišo Apgailėtino kario ir kosminio siaubo Astelio – Tamsos žvaigždžių – didžiulėje požeminėje Gelou Anikso tunelio erdvėje. Veiksmas vyksta didžiulėje požeminėje oloje, kurios šiurkščios, dantytos sienos stačiai kyla į šešėlį, jų siluetai išnyksta žvaigždėtas skliautinių lubų dėmeles. Priekinį ir vidurinį planus užima negilus, atspindintis ežeras, kurio paviršius silpnai žėri nuo kovotojų skleidžiamos šiurpios šviesos. Ežero apylinkės nusėtos nelygiais akmenimis ir nuosėdomis, sukuriančiomis apleistumo ir senovės geologinio amžiaus įspūdį.

Karys, apsirengęs legendiniais Juodojo Peilio šarvais, stovi ramiai ir ryžtingai, sulenktais keliais ir atremtas į uolėtą krantą. Jo apsiaustas ir daugiasluoksniai šarvai driekiasi kampuotomis klostėmis, derindami su Juodojo Peilio Žudikų slapta kovos dizainu. Dvi katanos ištiestos į išorę – viena šiek tiek pakreipta į priekį, kita atgal – abiejų ašmenys švyti vėsiu, nupoliruotu blizgesiu, atspindinčiu nenatūralią priešakyje kylančios pabaisos būtybės šviesą. Kario laikysena perteikia pasirengimą: susikaupimo, atsparumo ir saikingo agresyvumo derinį, tarsi jis pripažintų ir grėsmės mastą, ir būtinybę veržtis toliau.

Astel dominuoja fone, pakibusi ore virš ežero tarsi dangiškas košmaras. Jos masyvus, segmentuotas kūnas sudarytas iš tamsios, kosminės materijos, pripildytos sūkuriuojančių ūkų raštų, sukuriančių įspūdį, kad jos pavidalu slypi ištisos galaktikos. Pailgos, vabzdžius primenančios būtybės galūnės driekiasi į išorę nenatūraliais lankais, kiekviena galūnė baigiasi naguotais, skeletiniais pirštais, kurie dar labiau pabrėžia jos svetimą prigimtį. Iš šonų kyla dideli, permatomi sparnai, panašūs į vabzdžius, tačiau vaiduokliški, silpnai švytintys eteriniais atspalviais. Jos galva primena didelę, humanoidinę kaukolę, bet iškreiptą – jos žiojintys nasrai pilni aštrių, švytinčių dantų, o akiduobės dega nežemiška šviesa. Sklandydama plėšrūnės ir nežinomybės poza, Astel, regis, lenkia šviesą aplink save, tarsi traukdama gravitaciją į vidų.

Apšvietimo žaismas suteikia kompozicijai įtampos ir aiškumo. Olą beveik visiškai apšviečia Astelio kosminis švytėjimas, netoliese esančius paviršius apliedamas švelniai mėlyna ir ryškia violetine spalvomis. Karys apšviestas iš užpakalio ir šiek tiek aukščiau, sukuriant dramatišką kontrastą, pabrėžiantį jo siluetą. Raibuliai ežere atspindi dangaus spalvas, sklindančias iš pabaisos, todėl vanduo atrodo kaip naktinio dangaus fragmentas. Visa scena spinduliuoja atmosferą – paslaptingą, pribloškiančią ir kupiną neišvengiamo smurto.

Apskritai vaizdas perteikia Elden Ring teminę esmę: mažas, bet nepalenkiamas Tarnishedas susiduria su didžiuliais, nežinomais kosminių ir metafizinių jėgų suformuoto pasaulio siaubais. Jame derinama tamsioji fantazija su kosminiu stebuklu, pateikiant akimirką, sustingusią ant epinio mūšio slenksčio.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Astel, Stars of Darkness (Yelough Axis Tunnel) Boss Fight