Vaizdas: Juodojo peilio karys žygiuoja Dvasios šauklio sraigėliu

Šioje iliustracijoje pateikiamas platesnis, atmosferiškesnis Juodojo Peilio kario ir Dvasios Šauklio Sraigės akistatos vaizdas didžiuliame požeminiame urve. Kamera atitraukta, todėl erdvinis vaizdas yra didesnis, o žiūrovas gali įvertinti visą aplinkos mastą – uolėtas grindis, nelygias urvo sienas ir šiurpų, stiklinį požeminio baseino paviršių, atspindintį blyškiai mėlyną šviesą. Nors aplinka išlaiko niūrų, tamsiosios fantastikos charakterį, patobulintas aplinkos apšvietimas dabar atskleidžia daug daugiau urvo tekstūros ir gylio. Silpni mėlynos šviesos blyksniai, kuriuos skleidžia Dvasios Šauklio Sraigės vidinis švytėjimas, sklinda į išorę ir užpildo urvą švelniu, išsklaidytu spindesiu, suteikdami scenai sodresnį dimensijos pojūtį.

Juodojo Peilio karys stovi priekiniame plane, iš dalies nugara į žiūrovą, šiek tiek į kairę. Jo siluetas aiškiai matomas viršininko sklindančios šviesos fone, pabrėžiant tiek jo stovėseną, tiek pasirengimą smogti. Šarvai – kaip ir Juodojo Peilio rinkiniui – atrodo nudėvėti, sluoksniuoti ir skirti slaptam veikimui, o gobtuvas meta gilius šešėlius ant viršutinės veido dalies. Iš užpakalio matomos grubios šarvų detalės: sluoksniuotos plokštės ant pečių, tamsi odinė rankų sutvirtinimo medžiaga ir suplyšusios audinio juostelės, kyšančios nuo diržo ir šarvų apačios. Jo laikysena tvirta ir apgalvota, keliai sulenkti, o pėdos pastatytos į vietas, jam žengiant išmatuotus žingsnius priešo link. Kiekvienoje rankoje jis laiko po lenktą geležtę, jų kraštai apšviečiami vėsia mėlyna šviesa. Dešinė ranka šiek tiek pakrypsta į priekį, ruošiantis pirmam smūgiui, o kairė ranka lieka gynybiškai ištiesta už jo.

Dvasių Šauklio sraigė, stūksanti virš atspindinčio baseino, išlieka natūraliu kompozicijos centru. Jos masyvi, permatoma forma intensyviai švyti iš vidaus, o jos šerdies spindesys pulsuoja tarsi nelaisvėje laikomo mėnulio. Pailgas sraigės kūnas kyla vertikaliai, o tada siaurėja į lygų, vaiduoklišką kaklą ir galvą. Jos akių koteliai driekiasi į viršų, vaiduokliškai ir pusiau permatomi, o po želatinos formos paviršiumi plaukioja subtilūs šviesos raibuliai. Spiralinis kiautas už jos atrodo išraižytas iš sūkuriuojančio rūko, o ne iš kietos medžiagos, o sluoksniuoti ledinės mėlynos šviesos gradientai sukuria įspūdį, kad tai kažkas vienu metu fizinio ir eterinio. Padaro švytėjimas apšviečia urvo dugną, nudažydamas uolas, vandenį ir šešėlius švelniais mėlynos ir sidabrinės spalvos atspalviais.

Patobulintas olos apšvietimas atskleidžia platesnę aplinką: stalaktitai išnyksta labiau matomose lubose, dantytos keteros apibrėžia olos angą, o silpnai mirgantis vanduo užfiksuoja abiejų kovotojų atspindžius. Patobulintas apšvietimas taip pat pabrėžia akmens tekstūras – įtrūkimus, keteras ir mineralų raštus, kurie kažkada buvo pradingę tamsoje. Vis dėlto nuotaika išlieka grėsminga, nes olos kraštai pamažu vėl grimzta į šešėlį, išlaikydami Eldeno Žiedo Dvasių Šauklio olai būdingą pavojaus ir izoliacijos pojūtį.

Apskritai atitraukta perspektyva ir ryškesnis aplinkos apšvietimas sukuria platesnį ir vizualiai lengviau skaitomą vaizdą. Žiūrovas mato ne tik tarp kario ir boso tvyrančią įtampą, bet ir olą kaip gyvą, kvėpuojančią aplinką – šaltą, drėgną ir senovinę – kurią akimirksniu sugyvina Dvasių Kvietėjo Sraigės spektrinė energija ir artėjančio Aptemusio ryžtas.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Spiritcaller Snail (Spiritcaller Cave) Boss Fight