Vaizdas: Astelio dangiškoji forma susiduria su apgailėtaisiais

Paveikslėlyje pavaizduotas platus, peizažu paremtas tamsiosios fantastikos paveikslas, vaizduojantis vienišą Aptemusį karį, stovintį ant uolėto požeminio ežero krašto, susiduriantį su didžiuliu kosminiu dariniu, pakibusiu virš žėrinčių vandenų. Juos supanti ola yra didžiulė, skendinti mėlynuose ir violetiniuose atspalviuose, jos dantytos geologinės formacijos atrodo beveik iškaltos iš senovinio ametisto. Šešėliai driekiasi giliai į įdubas, kurios, regis, praryja šviesą, o ore kybo silpnos žvaigždės formos dėmės, tarsi pati ola atsivertų į kosminės gelmės tuštumą. Atmosfera sunki, tačiau šviesi, švelnus bioliuminescencijos rūkas sklando per stiklinį ežero paviršių.

Apgaubtasis stovi apatiniame kairiajame priekiniame plane, ryškiai išryškėjantis silpno dangaus švytėjimo fone. Jis vilki tamsius, apdriskusius Juodojo Peilio stiliaus šarvus, jo apsiaustas vilki nusidėvėjusiais sluoksniais, o laikysena įsitempusi nuo pasirengimo kovai. Jo kojos atremtos į nelygų krantą, kūnas šiek tiek pakreiptas į priešais jį esančią milžinišką būtybę. Kiekvienoje rankoje jis laiko po katanos tipo peilį, abu laiko žemai, bet pasiruošęs greitam atsakomajam smūgiui. Šaltas žvilgesys palei kardų ašmenis užfiksuoja silpną urvo ir būtybės auros švytėjimą, suteikdamas jiems vaiduoklišką spindesį. Nors jo veidas nematomas, jo stovėsena perteikia ryžtą ir budrumą, ištvermingą ramybę žmogaus, kuris anksčiau yra susidūręs su siaubais, bet niekada nebuvo susidūręs su tokiu mastu.

Kompozicijos centre ir dešinėje pusėje dominuoja dangiškoji vabzdžio formos būtybė – Astelio interpretacija, perteikta su padidintu permatomumu ir kosmine elegancija. Jos pailgas kūnas atrodo sudarytas ne iš mėsos, o iš dreifuojančių ūkų ir žvaigždžių spiečių, tarsi visas naktinis dangus būtų įkalintas permatomose egzoskeleto plokštėse. Jo kūne mirga nesuskaičiuojamos mažytės švieselės, tarsi tolimos saulės, sukurdamos įspūdį, kad tai yra ir būtybė, ir kosmosas. Jo sparnai išsitiesia keturiais dideliais lankais, pusiau permatomi ir gysloti kaip didžiulio laumžirgio. Jie žėri levandų ir safyro atspalviais, lūždami aplinkos šviesą į subtilius violetinės ir mėlynos spalvos gradientus.

Šio didingo, tačiau bauginančio kūno priekyje stūkso raguota, į žmogų panaši kaukolė, ryškiai balta žvaigždžių nusėtoje tamsoje. Nuo kaukolės vainiko kyšo du ilgi, lenkti ragai, suteikdami jai įspūdingą siluetą. Po skruostikauliais driekiasi pailgi apatiniai žandikauliai – aštrūs, spygliuoti ir nerimą keliančiai organiški – kyšo žemyn tarsi prie kaulo suaugę ateivių iltys. Kaukolės ertmės tuščios, tačiau silpnai švytinčios, apšviestos subtilios, besikeičiančios žvaigždžių šviesos būtybės vidiniame kosmose.

Iš apatinės būtybės kūno dalies driekiasi ilga, vingiuota uodega, kuri lanku vingiuoja per vidurinį foną. Šią uodegą supa ploni, šviečiantys planetų žiedai – blankiai auksiniai ir pusiau permatomi – kurie lėtai, elegantiškai sukasi. Jie meta švelnius atspindėtos šviesos aureolus, kurie mirga ežero paviršiumi, sustiprindami siurrealistinę kosminę ramybę, slypinčią po scenos įtampa. Žiedai, subtilūs, bet neįmanomi, pabrėžia būtybės nežemišką prigimtį ir jos atsiribojimą nuo fizikos dėsnių.

Bendra spalvų paletė pasižymi sodria mėlyna, indigo ir violetine spalva, sklandžiai pereinančia į ryškesnius dangaus kūnų akcentus. Šie vėsūs tonai sukuria gylio, paslapties ir tylios pagarbos pojūtį, išlaikant scenos grėsmę. Olos sienos palaipsniui virsta sluoksniuotais violetinio akmens siluetais, o subtilūs žvaigždžių šviesos gradientai raibuliuoja per vandenį, suliedami natūralų ir kosminį atspalvius.

Apskritai vaizdas užfiksuoja akimirką, pakibusį tarp baimės ir nuostabos: mirtingas karys stovi prieš permatomą, nežemišką būtybę, kurios pats kūnas sudarytas iš žvaigždžių ir tuštumos. Tai akistata, vykstanti ne tik oloje, bet ir ant slenksčio tarp materialaus pasaulio ir kažkokios didžiulės, neįmanomos kosminės karalystės.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Astel, Stars of Darkness (Yelough Axis Tunnel) Boss Fight