Vaizdas: Dangaus vabzdžių titanas didžiulėje požeminėje oloje

Veiksmas vyksta neįtikėtinai didžiulėje požeminėje oloje – požeminiame pasaulyje, tokiame milžiniškame, kad atrodo, jog jį išraižė ne žemė ar laikas, o pamirštų dievų gravitacija. Kameros tamsa be galo tirštėja į visas puses, jos vertikalią mastą pabrėžia silpnas tolimų mineralų atspindžių žvilgesys palei olos sienas. Dangaus dulkės kabo ore tarsi dreifuojančios galaktikos, švelniai mirgėdamos tuštumą primenančioje erdvėje virš galvos. Olos centre tyvuliuoja ramus, veidrodinis ežeras, besidriekiantis nuo vienos šešėlinės sienos iki kitos, jo paviršius stiklinis ir netrukdomas, išskyrus lėtus raibulius, sklindančius nuo kažko milžiniško viršuje.

Šiame beribiame fone vandens pakraštyje stovi vienišas karys – mažas, tamsus ir ryškių kontūrų, matomų nuo ežero atsispindinčio silpno švytėjimo fone. Apsirengęs specialiais šarvais ir ginkluotas dviem katanas primenančiais ašmenimis, karys tėra tik siluetas, palyginti su virš jo kylančiu dangaus titanu. Jo stovėsena tvirta, beveik pagarbi, tarsi jis suprastų nesuvokiamą priešais jį kybančių dalykų mastą, tačiau vis tiek atsisakytų pasiduoti.

Platioje urvo erdvėje pakibus kabo milžiniška, į vabzdį panaši būtybė – darinys, kuris atrodo ne tiek kaip gyvas padaras, kiek kaip kosminis archetipas. Jo kūnas pailgas, elegantiškas ir permatomas, smailėjantis į daugybę ūselių ir vabzdžių formos galūnių, kurios leidžiasi žemyn tarsi žvaigždėtos juostelės. Būtybės sparnai – platūs, gysloti ir suformuoti kaip milžiniško drugio ar dangiškojo laumžirgio – ištiesti į išorę monumentaliu ilgiu, jų paviršiuose įsiskverbę mirgantys taškeliai, primenantys žvaigždynus. Pro ploną kiekvieno sparno membraną žybteli ir sklinda žvaigždžių šviesos žybsniai, sudarydami įspūdį, kad titanas talpina patį naktinį dangų.

Padaro liemuo iš vidaus silpnai švyti, apšviestas besisukančių rutulių, kurie atrodo kaip miniatiūrinės planetos, pakibusios skystame judesyje po jo paviršiumi. Šios šviečiančios sferos švelniai pulsuoja, kiekviena skrieja aplink arba dreifuoja titano permatomame kūne, tarsi būtybė tarnautų kaip indas kosminėms jėgoms, senesnėms už urvą, senesnėms už patį pasaulį.

Tačiau ryškiausias bruožas yra galva: tobulai suformuota žmogaus kaukolė, vainikuota dviem masyviais, lenktais ragais, kylančiais į viršų, savo forma primenančia senovės demonų ikonografiją. Kaukolė spinduliuoja blyškią auksinę šviesą, o tuščios akiduobės silpnai švyti, tarsi pro jas žvilgčiotų kokia nors nematoma inteligencija. Nors ir skeletinis, veidas spinduliuoja šiurpią išraišką – nežemišką ramybę, sumaišytą su numanoma grėsme.

Titanas lengvai sklando virš ežero, jo sparnai plasnoja taip subtiliai, kad urvo ore sukelia tik vos juntamą virpėjimą. Jo dydis gerokai pranoksta apačioje esantį karį; vien apatinės galūnės kabo dešimtimis pėdų virš jo galvos. Vis dėlto scenos kompozicija rodo likimo nulemtą akistatą: mirtingasis pašalietis stovi prieš kosminę būtybę, kiekvienas pripažįsta kito buvimą per neišmatuojamą masto ir galios prarają.

Viskas paveikslėlyje – nuo kvapą gniaužiančio urvo didybės iki būtybės dangiško švytėjimo – sustiprina vieną temą: baigtinio ir begalinio susitikimą. Karys mažas, bet nepalenkiamas. Titanas didžiulis, bet budrus. O pats urvas tampa tyliu liudininku akimirkos, pakibusios tarp nereikšmingumo ir amžinybės.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Astel, Stars of Darkness (Yelough Axis Tunnel) Boss Fight