Vaizdas: Vienuolyno fermentacija: alaus darymo menas šventose sienose

Tylioje vienuolyno rūsio tyloje laikas, regis, slenka kartu su lėtu fermentacijos ritmu. Vaizdą apgaubia švelni, gintaro spalvos šviesa, sklindanti iš vienos lempos, pakabintos virš tvirto medinio stalo. Jos šilta šviesa sukuria apšvietimo aureolę, kuri švelniai išnyksta aplinkinio kambario šešėliuose, atskleisdama prie akmeninių sienų tvarkingai sudėtų apvalių ąžuolo statinių žvilgsnį. Aplinka sukelia šilumos ir atsidavimo jausmą – tai jaukūs dirbtuvės, kuriose su kantria pagarba skleidžiasi sakralinis alaus darymo menas.

Šios ramios erdvės centre stovi didelis stiklinis butelis, pusiau pripildytas drumsto, aukso rudos spalvos skysčio, gyvo, su subtiliu į paviršių kylančių burbuliukų judėjimu. Putotas sluoksnis ant skysčio viršaus byloja apie vykstančią fermentaciją – gyvą, kvėpuojantį procesą, kuriam vadovauja nematomas Monk mielių darbas. Mažytės oro kišenės juda ir lūžta ritmiškai, jų tylus spragsėjimas sukuria vos juntamus garsus, tarsi žymėtų laiko tėkmę savo švelniu tempu. Tai ne pramonės triukšmas, o kūrybos šnabždesys – priminimas, kad transformacija dažnai vyksta tyloje.

Šalia butelio stovi svarbiausi aludario įrankiai: plonas stiklinis termometras ir areometras, abu silpnai žibantys lempos šviesoje. Plona termometro gyvsidabrio linija matuoja temperatūrą nepajudinamu tikslumu, o areometras, iš dalies panardintas į bandymo cilindrą, rodo savitąjį svorį – tai rodo, kiek fermentacija pažengusi. Kartu šie įrankiai simbolizuoja pusiausvyrą tarp empirinės disciplinos ir dvasinio apmąstymo. Kiekvienas rodmuo, kiekvienas atliktas koregavimas neša supratimą, gimusį iš kartų patirties – vienuolių aludarių, kurie savo amatą laikė ne tik gamyba, bet ir atsidavimu, giminės.

Fone medinių statinių eilės sudaro šiltą ir nesenstantį foną. Kiekviena statinė, surišta geležiniais lankais, pasakoja savo senėjimo ir brendimo istoriją. Vienos senos ir patamsėjusios nuo daugelio metų naudojimo; kitos – naujesnės, jų blyškios lazdos vis dar kvepia ąžuolu. Tarp jų prieblandoje žiba tamsaus gintaro spalvos skysčio buteliai, užsimenantys apie jau paruoštus alaus darinius, ramiai laukiančius. Rūsio ore tvyro kvapų mišinys – saldus salyklas, silpni apyniai, drėgna mediena ir fermentacijos gaivumas – puokštė, kalbanti ir apie žemę, ir apie dvasią.

Atmosferoje juntama gili pagarba procesui. Kambaryje nėra nieko skuboto ar mechaniško. Vietoj to, kiekvienas elementas – lėtas burbuliavimas, lempos švytėjimas, tolygus ramybės dūzgimas – byloja apie kantrybę ir tikėjimą gamtos ritmais. Čia dirbantys vienuoliai nematomi, tačiau jų buvimas juntamas kruopščiai sutvarkytoje erdvėje, įrankių ir indų išdėstyme, tylioje mokslo ir dvasingumo harmonijoje. Tai vieta, kur amatai tampa meditacija, kur mielės ir grūdai susijungia per laiką ir rūpestį, kad sukurtų kažką didesnio nei jų dalys. Šioje vienuolyno alaus darykloje fermentacijos veiksmas yra ne tik cheminė transformacija, bet ir šventas ritualas – kuklus, žemiškas dieviškosios kūrybos paslapties aidas.

Vaizdas susijęs su: Alaus fermentavimas su „CellarScience Monk“ mielėmis