Vaizdas: Apgaubtasis susiduria su Astel Abyssal urve

Paveikslėlyje vaizduojama tamsi, atmosferinė akistata giliai didžiulėje požeminėje oloje, kur vienišas Aptemęs karys stovi priešais kosminę pabaisą, stūksančią virš veidrodinio tylaus požeminio ežero. Aplinka plati ir slegianti, jos akmeninės sienos leidžiasi į šešėlines aukštumas, praryjančias viską, išskyrus silpniausius tolimų, žvaigždžių blyksnius. Kiekvienas paviršius nuslopintas prislopinta mėlyna ir anglies spalva, sukuriant pirmapradės tylos atmosferą, kurią pertraukia tik įsivaizduojamas tolimo vandens lašėjimas ar nematomų bedugnės vėjo srovių šnabždesys.

Apgaubtasis stovi priekiniame plane ant nelygaus, dantyto akmens ežero pakraštyje. Apsirengęs apdriskusiais, mūšio nudėvėtais Juodojo Peilio stiliaus šarvais, jis laikosi atsargiai ir ryžtingai. Jo apsiaustas kabo sunkiomis klostėmis, nutrintas ties kraštais, o jo siluetas ryškiai išryškėja silpno kosminio darinio švytėjimo fone. Jis laiko du ilgus, tiesius kardus – kiekvienas ašmuo pakreiptas į priekį su mirtinu ketinimu – tai rodo pasirengimą mirtinam susidūrimui. Jo poza žema ir tvirta, sulenkti keliai, svoris centre, tarsi jis ruoštųsi tiek padaro didžiuliam buvimui, tiek tvankiai urvo tamsai.

Horizontaliai ore, tiesiai už vandens paviršiaus, pakibo monstriška Astelio forma, naujai įsivaizduota su vaiduoklišku realizmu. Jo kūnas – tai milžiniškas vabzdžių anatomijos ir dangaus iškraipymo mišinys, o platūs, odiški sparnai išsikiša į išorę tarsi kokio bedugnės kandžio. Sparnai gysloti, permatomi ir šiurpiai organiški, tačiau jie žėri prislopinta kosmine šviesa, tarsi juos iš vidaus apšviestų dreifuojančios galaktikos. Jo pailgos galūnės nenatūraliai išsitiesia, pasibaigdamos ilgais, skeletiniais nagais, kurie lenkiasi žemyn, tarsi ragaudami orą.

Galva – labiau humanoidinė nei vabzdžio – tai masyvi, blyški žmogaus kaukolė, vainikuota dviem ilgais, į viršų lenktais ragais, kurie elegantiškai, bet bauginančiai siekia atgal. Po kaukolės skruostikauliais išsikiša dantyti apatiniai žandikauliai, vientisai susilieję su kaulu, tarsi suaugę, o ne pritvirtinti, kiekvienas dantytas kraštas tarsi plėšrūnų spąstai. Tuščiavidurės akiduobės silpnai švyti nežemišku spindesiu, persmelkdamos tamsą šaltu ir abejingu protu.

Už padaro driekiasi ilga, segmentuota uodega, kurios galiukas išlinksta į tamsą. Aplink šią uodegą sukasi šviečiantis planetinis žiedas – plonas, auksinis dulkių ir dreifuojančių kosminių šiukšlių aureolė, supanti jį tarsi miniatiūrinis Saturnas. Žiedas silpnai švyti padaro kūną ir urvo sienas, pabrėždamas jo nenatūralią kilmę ir siūlydamas gravitacines jėgas, viršijančias mirtingojo supratimą.

Šviesa scenoje yra reta, bet tyčinė. Didžioji dalis apšvietimo subtiliai sklinda iš pačios būtybės: blanki žvaigždžių šviesa žiba po jos oda, prislopinti blyškūs žvilgesiai žiba išilgai sparnų ir švelnus dangaus švytėjimas, sklindantis iš žieduotos uodegos. Ši silpna šviesa žaidžia ant uolėto urvo dugno ir požeminio ežero paviršiaus, kuris atspindi akistatą tarsi tamsus, raibuliuojantis veidrodis.

Apskritai meno kūrinys perteikia stulbinančio masto ir įtampos pojūtį – mirtingasis karys susiduria su kosmine būtybe, kurios egzistavimas peržengia žemiškosios biologijos ar logikos ribas. Atmosfera sunki, senovinė ir niūri, užfiksuojanti akimirką prieš pat neišvengiamą, niokojantį susidūrimą tarp žmonijos ir nežinomybės.

Vaizdas susijęs su: Elden Ring: Astel, Stars of Darkness (Yelough Axis Tunnel) Boss Fight