Vaizdas: Gargoyle Hops alaus daryklos scena

Su beveik pagarbiu intensyvumu tupi ant nusidėvėjusios medinės statinės, gargula atrodo ne kaip akmeninė statula, o labiau kaip gyvas alaus daryklos sargybinis, jos raumeningas kūnas pritūpęs žemai, stebint alaus gamybos alchemiją. Padaro raumeningas kūnas išraižytas giliomis linijomis, odiniai sparnai sulankstyti, bet ramūs, tarsi pasiruošę išskleisti menkiausią iššūkį. Jo veidas, išraiškingas senovinės išminties ir niūrios valdžios prieskoniu, įsmeigtas į priešais jį esantį katilą, kuriame burbuliuojanti misa sūkuriuoja ir kunkuliuoja kaip išsilydęs gintaras. Jo naguotose rankose ilsisi šviežių, švytinčių žalių apynių spurgų kaskada, kiekvienas iš jų žėri tarsi persmelktas nežemiškos gyvybingumo. Lėtai, beveik ceremoniškai, gargula paleidžia apynius, leisdama jiems kristi į putojantį skystį apačioje, kur jų žemiški, dervingi aliejai iš karto susimaišo su kylančiais garais.

Kambaryje auksinė šviesa sklinda pro aukštus langus, filtruojančius vėlyvos popietės saulę, viską nudažydama šiltu ir paslaptingu švytėjimu. Gargulos briaunotas siluetas ryškiai išryškina šviesą, mesdamas pailgus šešėlius ant statinių ir varinių katilų, išrikiuotų alaus daryklą. Tie šešėliai krečia pokštus ant sienų, perdėtai išryškindami padaro sparnus į didžiules, grėsmingas formas, tarsi ji būtų ne tiek sergėtoja, kiek paties alaus darymo proceso burtininkė. Ore tvyro kvapai: aštrus apynių, lipnių ir žalių, gaivus aromatas; šiltas, duoną primenantis salyklinių grūdų aromatas; ir saldžios, fermentuojančios mielės, šnabždančios apie virsmą ir laiką. Tai juslinis gobelenas, kuris atrodo gyvas, tarsi pats kambarys kvėpuotų darniai su alaus darymo darbu.

Aplink gargulą alaus darykla dūzgia tylia galia. Aukštos ąžuolinės statinės, kurių lazdos pripildytos brandinto alaus, stovi iškilmingomis eilėmis sukrautos, kiekvienoje slypi skonio ir kantrybės paslaptys. Tolumoje žiba variniai alaus darymo indai, jų apvalūs korpusai atspindi po jais mirgančią ugnį, o sudėtingi vamzdžiai ir vožtuvai vingiuoja tarsi venos per erdvę, pernešdami alaus darymo proceso gyvybės kraują iš vieno indo į kitą. Kiekvienas kambario elementas byloja apie meistriškumą ir atsidavimą, tačiau gargulos buvimas ją paverčia kažkuo daug neįprastesniu. Tai nebėra tik alaus darykla – tai šventykla, o apyniai yra jos šventa auka.

Nuotaika – įtampos ir pagarbos derinys. Gargulos poza perteikia viešpatavimą, bet kartu ir rūpestį, tarsi apynių berimas į misą būtų atliekamas ne iš grubios jėgos, o iš ritualinės reikšmės. Jos akys, šešėliais apgaubtos ir nemirksinčios, žvelgia į katilą žvilgsniu, kuris, regis, perveria putas iki pačios alaus tapsmo esmės. Apynių gausa atrodo ir kaip dovana, ir kaip iššūkis – ingredientas, žadantis sudėtingumą, kartumą, aromatą ir pusiausvyrą, bet tik jei jis panaudojamas tiksliai. Gargula, su savo nesenstančia, beveik mitine būtybe, tarsi įkūnija nenuspėjamą alaus darymo prigimtį: iš dalies mokslą, iš dalies meną, iš dalies magiją.

Žiūrovo atmintyje išlieka ne tik fantastiškos būtybės alaus darykloje reginys, bet ir jos kuriama alegorija. Alaus darymas, kaip ir chimeros, balansuoja tarp kontrolės ir chaoso, tarp tradicijos ir eksperimentavimo. Vaizdas leidžia manyti, kad kiekviena išverdama partija yra globos aktas – ingredientų vientisumo apsauga, jų vedimas per transformaciją ir jų galutinės išraiškos užtikrinimas taurėje. Vadinamieji „chimeros apyniai“, sklindantys iš būtybės gniaužtų, tampa daugiau nei žemės derliumi; jie persmelkti mito ir pagarbos, o jų kelionė į burbuliuojančią misą primena, kad geriausias alus gimsta ne tik iš receptų, bet ir iš istorijų, simbolių ir paslaptingų jėgų, kurios įkvepia aludarius tobulinti savo amatą.

Vaizdas susijęs su: Apyniai alaus darykloje: Gargoyle